Vaiko agresija - ženklas, kad jam reikia padėti

Agresija yra būdinga kiekvienam žmogui. Tai instinktyvi elgesio forma, kurios tikslas – išlikti. Yra mokinių, kuriems dažnai sunku susivaldyti, ginti savo teises nenuskriaudžiant kitų. Reikėtų žinoti, kad užgniaužta agresija susargdina. Jei vaikas dažnai įsivelia į muštynes, konfliktuoja su mokytojais, pykstasi su klasės draugais, tai yra ženklas, kad jam reikia pagalbos.

Skiriamos trys pagrindinės priežastys, kodėl vaikai elgiasi agresyviai:

  1. Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka, kuri vaikui atrodo grėsminga. Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą („negalima pasitikėti kitais“, „visi žiūri tik savęs“, „neik, neimk, nelipk – susižeisi, skaudės, nukrisi“ ir t.t.). Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau – pulti pirmam. Tokių vaikų agresija paprastai būna labai netikėta ir be akivaizdžios priežasties.
  2. Draudimai ir visi kiti nurodymai, kurie tuo metu kertasi su vaiko norais ir interesais. Žinoma, kad tėvai negali leisti vaikui visko, ko jis panorės, ir turėtų būti tam tikros ribos. Tačiau gerai, jei vaikui būtų paaiškinama, kodėl negalima, kad vaikas mokytųsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
  3. Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę.Vaikas gimsta visiškai priklausomu nuo tėvų ir laikui bėgant stengiasi tapti savarankišku ir nepriklausomu. Dažnai šis procesas yra gana skausmingas abiems pusėms, ypač psichologiškai jautriaisiais periodais: kai vaikui sueina 3 metukai, pirmaisiais pradinės mokyklos lankymo metais ir paauglystės metu. Vaikai tampa piktesniais, agresyvesniais, nenori klausyti ir atsikalbinėja. Tėvams tai ženklas, kad atėjo laikas vaikui šiek tiek „praplėsti ribas“.

Ką daryti, jei vaikas skriaudžia kitą? Kaip užbėgti už akių agresyvaus elgesio atsiradimui? Tėvai gali būti patys svarbiausi pagalbininkai. Vaikas, kuris nemoka valdyti savo agresijos, dažnai baramas, todėl jaučiasi bejėgis ir darosi dar piktesnis.

  • Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą. Galbūt nebereikia būti labai griežtam ir kontroliuojančiam? Būna, kad tėvai duoda vaikui dienpinigių, kad mokykloje jis nusipirktų ko nors užkąsti, o po to bara, kai šis prisipažįsta nusipirkęs traškučių... Jei tėvai patiki vaikui pinigus, vadinasi, turi pasitikėti ir vaiko sprendimu, kaip juos išleisti. Draudimai ir barimai retai kada padeda, tačiau geranoriški pokalbiai ir patarimai būna vertingi. Dar prastesnes pasekmes turi situacijos, kai vaikas nuoširdžiai prisipažįsta ir už tai tėvų būna nubaustas: išbartas ar pan. Ateityje jis šios „klaidos“ nekartoja ir pasistengia tėvams pasakyti tai, ką jie nori išgirsti, tačiau nebūtinai tai būna tiesa. O tada tėvai stebisi, kodėl jų vaikas meluoja. Reikia prisiminti, kad meluojama tam, kuriam negalima pasakyti tiesos. Pagalvokite, kokiais klausimais vaikas jau galėtų sprendimus priimti pats ir, svarbiausia, leiskite jam tai daryti.
  • Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save. Klaidingai tėvai mano, kad vaikas neturi turėti jokių paslapčių nuo jų. Negalima raustis vaiko daiktuose, skaityti jo laiškus ar dienoraštį, klausyti telefoninių pokalbių ar kaip nors kitaip pernelyg „smalsauti“. Jeigu vaikas pasitiki tėvais, laiko juos draugais, jis pats pasipasakos ir paprašys patarimo.
  • Turi išlikti besąlygiška meilė. Neturėtų būti manipuliuojama pasakymais: „Jei nedarysi kaip sakau, nemylėsiu tavęs.“ Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę! Nesakykite: „Kaip tu mane nervini“, jau geriau vaikas tegul išgirs: „Kaip mane nervina, kai pertraukinėji mane“.
  • Stenkitės ir patys būti pozityvesniais. Nepykite ant kitų žmonių, jei jie elgiasi ne taip, kaip Jums norėtųsi, bet stenkitės suprasti jų tokio elgesio priežastis. Analizuokite tokias situacijas garsiai. Pavyzdžiui: „Šiandien kolega mane darbe apšaukė. Buvo nemalonu klausytis. Iš pradžių supykau. Po to pagalvojau, kažin kodėl jis taip elgėsi? Gal jam šiaip kas nepasisekė? O gal aš iš tiesų jį pavedžiau?“ Vaikas klausysis ir išmoks į situaciją pažvelgti „plačiau“.
  • Negalima vaiko įžeidinėti ir kitaip menkinti jo nuomonę. Vaiko mintys turėtų būti išklausomos, tuomet pateikiama tėvų nuomonė ir kartu ieškoma sprendimo susitarimo būdu.
  • Jeigu vaikas prašo dėmesio, o jūs tuo metu esate užsiėmę, nereikia ant jo dėl to pykti. Tuo labiau, kad iš tiesų juk pykstate ant savęs, jog esate apsikrovę darbais, o ne ant vaiko, kad jis nori jūsų meilės. Būtina jam paaiškinti, kodėl dabar negalite skirti laiko ir pasakyti, kada atsilaisvinsite. Ir būtinai laikykitės duoto žodžio – pažadėtu laiku skirkite dėmesio.
  • Kritiškai pažvelkite į save ir kitus šeimos narius – ar visi kontroliuoja savo agresiją? Juk vaikai gerai moka kopijuoti mūsų pačių elgesį. Jei mes vaikui trenkiam per ranką, kai jis nešvariom rankom siekia knygutės, nereikėtų stebėtis, jei jis trenkia kitam žmogui, vos šis ketina padaryti tai, kas vaikui nepatinka. Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas. Taigi, visų pirma, namuose turi būti taisyklė „nesuduoti kitam“ ir jos turėtų laikytis visi šeimos nariai visais atvejais be išimties.
  • Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti. Iškart po įtemptų situacijų pasiūlykite kartu papiešti, palipdyti ar užsiimti kita menine/sportine veikla, kuri leistų vaikui išlieti savo jausmus. Jeigu supykęs vaikas nori pabūti vienas, nesibraukite į jo kambarį, palaukite, kol jis nusiramins ir pats norės kalbėtis. Tiesiog pasakykite, kad aptarsite tai vėliau.
  • Jeigu vaikas pyksta, šaukia ar net Jums suduoda – jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu, nes parodysite, kad elgiatės lygiai taip pat kaip jis! Verčiau ramiai išklausykite, apkabinkite ar priglauskite ir išreikškite supratimą dėl jo jausmų tokioje situacijoje.
  • Būna, kad vaikai muša kitus vaikus. Dažnai tėvai tokioje situacijoje ima barti vaiką, jį drausminti ir patys rodo agresiją vaiko atžvilgiu. Jei vaikas suduoda kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo. Tokiu būdu Jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš Jūsų dėmesio negaus. Paprastai užtenka kelių kartų, kai tėvai paguodžia kitą vaiką, ir agresyvus elgesys išnyksta.
  • Venkite tų situacijų, kurios didina agresiją. Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų. Kalbinti miegoti reikia dar iki tol, kol vaikas pervargs. Jeigu sekančią dieną reikia anksti keltis į mokyklą, vaikas turėtų nueiti miegoti laiku, kad ryte nebūtų „piktas ant viso pasaulio“.
  • Neigiamas situacijas aptarinėkite be „liudininkų“ (kitų vaikų, mokytojų, giminaičių ir pan.). Dažnai manoma, kad viešas gėdinimas duos teigiamą rezultatą. Tačiau praktika rodo, kad tai vaiką labiau traumuoja, nei sprendžia situaciją, dar labiau kelia jam pyktį ir pagiežą kitų atžvilgiu.
  • Pagalvokite apie užimtumą – galbūt reikėtų leisti vaiką į būrelį, kur jis galėtų „išsikrauti“. Yra buvę atvejų, kai mažieji „agresoriai“, pradėję lankyti sporto užsiėmimus, nurimsta ir nelieka minčių apie peštynes.
  • Jeigu paskambino auklėtoja ir pasiskundė Jūsų vaiko elgesiu ar kažkas kitas pasiskundė, ką negero padarė Jūsų vaikas, padėkokite už informaciją ir pasakykite, kad su juo pasikalbėsite apie tai. Jokiu būdu iškart neužsipulkite vaiko, nepadarykite jo „kaltu“, prieš tai neišgirdę jo nuomonės. Būkite teisingi ir išklausykite abi puses. Nebarkite, o patarkite vaikui kaip ateityje elgtis tokiose situacijose arba, jei yra reikalinga, kaip išspręsti dabartinę situaciją.
  • Tinkamu sprendimu taip pat gali būti pasakų ar žaidimų terapija. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją. Taigi, tokiu būdu vaikas mokosi kitaip spręsti problemas.
  • Svarbu ir geri tarpusavio santykiai su sutuoktiniu, nes į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija. Jei tėvai diena iš dienos pešasi tarpusavyje, vaikas ima baimintis būti namuose ir nerimauja dėl tokių barnių pasekmių. Taip pat nereikėtų manyti, kad slepiami barniai vaikams yra „nematomi“. Jei yra įtampa tėvų santykiuose, vaikai tai jaučia. Prisiminkite, kad „šaltasis karas“ vis vien yra karas. Todėl pasistenkite su partneriu ieškoti būdų tapti artimesniais ir draugiškesniais.
  • Būna situacijų, kai nežinote ką daryti. Tada neatidėliokite, kreipkitės į specialistą – kartu išeitį rasti lengviau.

Tėvai yra būtent tie žmonės, kurie geriausiai žino kelią į savo vaiko širdį. Tereikia pasitikėti savimi ir visada SU MEILE mokyti mažą žmogų gyventi.




Paruošė Gimnazijos psichologė Jolanta Lekavičienė
Peržiūros: 66