Šiuo metu greičiau už koroną virusą plinta tik nerimo banga. Normalu, kad esamoje nežinomybėje stipriai pasireiškia nerimas, nes nežinomybė visada yra baisiau už faktą. O nežinomybės dabar labai daug.

Ilgalaikis nerimas viena iš labiausiai varginančių emocijų. Todėl svarbu mažinti nerimą.

Pledas ir arbata
Galbūt esate matę filmuose - kai esant kokiai nors nelaimei, žmogui uždeda ant pečių pledą ir duoda į rankas karštos arbatos puodelį. Yra stiprus ryšis tarp saugumo jausmo ir apkabinimo arba prisiglaudimo prie artimo žmogaus. Panašų efektą suteikia ant pečių padėtas pledas. O šiltas puodelis padeda grįžti į čia ir dabar.

Kodėl svarbu būti čia ir dabar ir kas tai yra?
Daugelis baimių yra iš praeities, ateities arba įsivaizduojamos. Labai retai kada būna, kad šią akimirką mums yra kokia nors reali grėsmė. Dažniausiai mes bijome to, kas galimoje ateityje gali įvykti. Todėl susikoncentravus į tai kas vyksta dabar mes galime labiau nusiraminti.

Labiausiai grįžti į vadinamąjį čia ir dabar padeda kūno pojūčiai. Todėl šiltas arbatos puodelis yra puiki priemonė mažinti nerimui. Pasistenkite kuo labiau pajausti puodelio formą, šilumą, medžiagą.
• Taip pat galite padaryti plaunant indus. Pajauskite vandens srovę. Indo medžiagą. Kaip srovė krenta ant rankos.
• Pajauskite pėdas kai einate. Štai ir dabar galite pasitikrinti, kuri pėda yra šiltesnė. Kairė ar dešinė.
Darant tokius mini pratimus (net atliekant įprastus buities darbus) 10-20 kartų per dieną sumažinsite bereikalingo nerimo lygį. Praktikuokite. Galite pasidalinti su kitais.
Labai svarbu įžvelgti, pamatyti pliusus ir galimybes bet kurioje naujoje situacijoje. Tai padeda susidoroti su jauduliu bei nerimu. Pasistenkite pagalvoti, kuo laikas, praleistas namuose, gali būti naudingas būtent jūsų šeimai? Kuri veikla atneš apčiuopiamą naudą, stiprinant tarpusavio santykius šeimoje?

Jeigu nerimo daug
Įprastai didžiausia krizių žala yra ne naujos problemos, o išryškintos esamos. Todėl kreipkitės, jeigu jaučiate padidėjusi nerimą, sustiprėjo konfliktai, daugiau fizinio skausmo dėl psichosomatikos ar norisi daugiau ramybės ar tvirtumo.
Susisiekti galima gimnazijos svetainėje nurodytais kontaktais.

Ir dar...
Kažkodėl grįžta mintys apie transliuotą maldą su popiežiumi per televiziją. Vos tik pamatau Jį, vienišą, einantį lietingoje Romoje, jau kelintą kartą pagalvoju, kad visi mes vienoje valtyje. Apie ją šįkart ir kalbėjo. Toje valtyje, kuri pakilus audrai buvo apsemta, o Kristus ramiai joje miegojo.
Mes visi toje valtyje bijome, meldžiamės, mirštame, sergame, guodžiamės ir pykstame, sakydami, kaip kad sakė mokiniai: mes Tau nerūpime? Siaučia audra, o Tu miegi?
Kristus pabunda ir nustebęs paklausia: ko taip bijome?
Neatrodo empatiška, tiesa?
Bet jeigu gerai pagalvočiau – o ko iš tiesų bijau? Kas slepiasi už baimės?
Gal noras viską valdyti. Gal noras, kad manęs Dievas klausytų. Gal noras pačiam viską sutvarkyti. Už baimės slypi nepasitikėjimas. Kažin ar šaltas protas, kažin ar.
Taip, visi mes vienoje valtyje ir šalia – Kristus. O mokiniai vis tiek bijo. Koks absurdas. Kai kažkada nagrinėjom šią ištrauką dienos centre, kažkas pakomentavo: „Aš tai jau tikrai nieko nebijočiau su Kristumi!“ – „Tai Kristus ir dabar yra su mumis, tik nematomas, bet yra“, – kažkas replikavo.
Tada ir kyla paradoksalus klausimas: kas turėtų mažiausiai, o kas labiausiai toje audros blaškomoje valtyje bijoti?
Nes tie, kurie nejaučia jokių Dievo artumo simptomų, valtyje su Kristumi bijo labiausiai.
Deja, simptomai, kad Dievas yra, kad Jis gyvas ir veikia, irgi yra kaip šio viruso simptomai: žinom, bet... vieni nė nepastebim, nė nepajuntam, kiti jaučiam, bet nežinom, ką, treti yra stipriai paliesti, supurtyti.
Bet, kad ir kaip būtų, per visą šitą laiką jaučiu, gaunu daug ženklų, jog nesame vieni toje valtyje. Ir kad visa tai yra į gera. Kad ir Tai yra iš Dievo, nes / nors Jis ir miega.
Pastarojo teksto autorė Virginija Tamošiūnaitė
Štai kūnui, sielai ir dvasiai